1 Viešpats Dievas parodė man tokį reginį:štai pintinė prinokusių vaisių.
2 Jis klausė:“Amosai, ką matai?” Aš atsakiau:“Pintinę prinokusių vaisų”. Tada Viešpats tarė man:“Atėjo galas mano tautai, Izraeliui; daugiau jos nebepasigailėsiu.
3 Giesmės šventykloje virs raudojimu,sako Viešpats Dievas.Bus gausu lavonų, juos išmes tylėdami”.
4 Klausykite, kurie praryjate beturtį ir pražudote krašto vargšus,
5 sakydami:“Kada baigsis jaunas mėnulis ir galėsime parduoti javus? Kada baigsis sabatas ir galėsime pasiūlyti kviečius? Kada galėsime sumažinti saiką, padidinti svorį ir apgaudinėti neteisingomis svarstyklėmis?
6 Mes pirksime vargšą už sidabrą, beturtį už porą sandalų, pelus parduosime kviečių vietoje”.
7 Viešpats prisiekė Jokūbo pasididžiavimu:“Niekados nepamiršiu jų darbų!”
8 Ar dėl to neturėtų sudrebėti žemė ir liūdėti visi jos gyventojai? Ji pakils, patvins ir vėl atslūgs kaip Egipto upė.
9 Viešpats Dievas sako:“Ir atsitiks tą dieną, kad saulė nusileis vidudienį ir šviesi diena taps naktimi.
10 Aš paversiu jūsų iškilmes į gedulą, giesmes į raudas. Užvilksiu visiems ašutines, plikai nuskusiu galvas, padarysiu jus lyg gedinčius vienintelio sūnaus. Jūsų galas bus karti diena.
11 Ateina dienos,sako Viešpats, kai Aš siųsiu badą šaliai:ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties žodžio.
12 Tada jie klajos nuo jūros iki jūros ir lakstys nuo šiaurės iki rytų, ieškodami Viešpaties žodžio, bet neras.
13 Tą dieną alps iš troškulio gražios mergaitės ir jaunuoliai,
14 kurie prisiekia Samarijos nuodėme ir sako:‘Tikrai gyvas dievas Dano mieste ir išgelbėtojas Beer Šeboje!’ Jie kris ir nebeatsikels”.